Labai negražu?

Žiūrėjome šiandien su M krepšinio varžybas per tv. Žalgiris-Macabi. Vienoj komandoj pora, o kitoj beveik visi juodaodžiai. Kai parodo iš arti vieną jų, ji pradeda rodyti ženklus, kurie reiškia bezdžionėlę. Nei juokis nei verk :)

Pagaliau dantukai vėl pradėjo stiebtis

Ilgai lindę iltiniai dantukai, pagaliau pasimušė. Tiesa, tik du iš keturių, bet jau nebebus nei iš šio nei iš to 37 temperatūra ar viduriavimas. Na bent dvigubai mažiau? :)

Senokai nerašiau. Vakar M labai mane džiugino, kai bandė tarti visokius žodžius. Būna užeina kelios minutės ir ji visai neblogai kartoja ką jai sakai, o po to susimąsto ir užiukas nugali. Viskas, išskyrus "aaaaa" ir "ne" nieko nebesako. Bet tikiuosi pramuš pagaliau savo mekenimą ir pradės kalbėti. Man, kaip tėčiui, labai smagu, kad ji visiškai švariai ir raiškiai taria „tėti“. Ne „teti“, „tet“ ar pan.

Kai M liūdna, ji nieko nedaro viena. T.y. nežaidžia, net filmukų nežiūri viena. Žinoma tai būna labai lėtai. Jos geriausi žaidimai - tai knygelių vartymas, baksnojimas pirštu, o mes turime vardinti kas tai. Dažniausiai net nepavyksta apgauti - baksnoja tol, kol teisingai pasakai.

Žiovulys

Sako, kad žiovulys užkrečiamas. Man tikrai taip nutinka. Bet M visiškai nereaguoja į mano žiovaujimą.

Techninė apžiūra

Priklausė pusantrų metų techninė apžiūra. Parametrai:

2010-10-18

ūgis - 87 cm

svoris 10,5 kg

gydytoja sako:

normalus tokio amžiaus vaikų ūgis - 78-80. Toks svoris yra 1 metų vaiko. Ką gi, turime ploną ir lengvą vaiką.

SSsssssssss....

Girdi mama kaip M sako "SSssssss...". Eina pažiūrėti kas ten vyksta. Stovi M prie vonios durų - "SSSssss...". Ten jos puodukas. Apsidžiaugia mama, nes vaikas pats prašosi ant puoduko. Pribėga, o ten... Sėdi jos pliušinis begemotas ant puoduko, o M - "SSssss...."

Markstomės

M pradėjo mirksėti viena akimi. Na dar sunkokai sekasi, bet vistiek viena labiau prisimerkti sugeba. IŠ pradžių galvojau, kad jai kažkas nutiko ir spėjau išsigąsti. Po to pasirodo ji kopijuoja mane ir kitus, kurie kartais mirktelim viena kimi :) Bezdžionėlė

Kalba

Na niekaip M nenori daugiau kalbėti. Dabar jos vienintelė geriausia frazė yra "MaMa". Tikrai, ji ja viską pasako. Rodo į kažką - "MaMa", kažko nori - "MaMa" ir tas "MaMa" nėra tik mama ar jos šaukimas. Patogu turėti vieną žodį, kurį pasakius visi padaro tai, ko nori?

Na iš tiesų kai kuriuos žodžius tik bando:

"tep" - pirštu dar rodo į duoną. Reiškia tepk.

"tete" - ilgai buvęs žodis kažkur prapuolė iš žodyno.

"opa" - pakelk, nukelk

"ne" - visiems aišku

"tie" - sėstis. Maždaug užkelk ant kėdės noriu sėdėti.

"neno" - nenoriu

"tei" - ateik

"mama" - mama, močiutė. Atkasėm, kad mes savo mamas vadiname "mamomis" ir vaikui todėl gali maišytis.

"atiu" - ačiū. labai retas žodyne.

"ate" - šitas vienas pirmųjų, nes visi išeinant sako "ate".

Indų plovimas

Spėju, kad visiems vaikams ateina tas laikas kai norisi plauti indus. Ir ne šiaip norisi, bet labai labai... Prisistumia kėdę prie kriauklės ir rodo, suprask, plaukime. Ir taip jau koks geras mėnuo ar pora.

Miegas ir durys

Anksčiau būdavo taip, kad atsigulame su M lovoje ir jei nebūsi užsimerkęs - ji nemiegos ilgai ilgai. Dabar negali užsimerkti, nes ji drasko akis. Dabar tas laikas, kai turi žiūrėti kaip ji prieš miegą dar dūksta. Žinoma, jei lieka jėgų.

Vakar išmiegojusi 3 valandas pietų miego (dabar įprasta beveik 2), vakare, nesulaukusi vakarienės, nusivedė mane į miegamąjį parodė į lovą, užsilipo ir atsigulė. Žinoma, kad prieš tai mamos paieškojo. Mama - miegui, tėtis - žaidimams :)

Dar vakar pamačiau kaip ji atsidaro duris iš išeina. Tas dusi jau buvo kartą atsidariusi, bet iš tos pusės kur reikia stumti. Traukti juk sudėtingiau. O su durimis yra viena baimė - ji jau reiškia norą rakinti ir atrakinti kai kažkas išeina ar ateina. Kad nebūtų vieną dieną gyvenimo prie atvirų durų.

Ir dar - atėjo tas nevykęs laikas kai vaikas labai retai ramiai išlydi tėvus pro duris. Byra ašaros tik dėl to begalinio noro eiti į lauką. Butuose vaikams ne vieta.

Kaimas-Nida-namai

M su mama ilsėjosi kaime. Mamai paskambino draugė ir pakvietė į Nidą. Visi labai laimingi, nes ne kasdien pavyksta ramiai pailsėti prie jūros.

Pabuvus vos vieną dieną, vakare maudydamasi M paslydo. Tiesiai dantukais į plytelėmis išklotą dušo kraštą. Kraujas, riksmai. Šiaip ne taip mama užmigdė. O pusė 12 nakties M prabudo ir garsiai garsiai verkė. Niekaip nesisekė jos nuraminti. Nieko neliko, kai kviesti greitąją, o man lėkti pas jas. Greitoji nuvežė į Klaipėdą, kur apžiūrėjo traumatologas. Budinčio odontologo Klaipėdoje nėra. Sako: tai jūs eikite, jis dirba tik nuo 8 ten ir ten. Ir paleido pusę trijų nakties. Niekam neįdomu ar turi kur eiti, niekam neįdomu net tad akai pasakai, jog tave atvežė iš Nidos su greitąja ir tu esi iš Vilniaus. Labai pasisekė, kad viskas greitai praėjo ir vienintelė Nidos greitoji dar nespėjo išvažiuoti.

Atvykau anksti ryte. M atsikėlusi nudžiugo, kai pamatė ne tik mamytę, bet ir mane. Šiek tiek irzlumo likę (juk nemiegojo pusę nakties), bet iš principo viskas lyg ir normaliai.

Nuvažiavome pas odontologą, ten pasakė, kad mums visos paslaugos mokamos, nes ne klaipėdiečiai esame. Be to reiks laukti kol baigsis pietų pertrauka (po 2 valandų) ir stovėti didelėje eilėje. Aha... lauksime.

Vilniuje nuėjome į Žalgirį ir ten labai gerai viskas buvo. Apžiūrėjo, pasakė, kad visi trys dantukai sveiki, tik emalis nuskilo.

Na ir tuo galime pasidžiaugti :)

Tėčio kopija

M paima mano telefoną, prieina prie durų, pasvyra ranka atsiremdama į staktą, pakelia vieną koją ir telefoną laikydama prie ausies tampa visiška tėčio kopija. Jei pats save atpažinau, tai jau kažką reiškia :)

Pelės

M pamėgo mano kompiuterio pelę. Ji be laidų - ateina pasiima ir nešasi.

Daviau jai kito kompo bevielę pelę. Ji beveik niekuo nesiskiria. Pasuko ratuką, o kai nusisukau mano paėmė ir padėjo savo. :)

Kalba? Na taip...

Jau girdime pirmus „žodžius“: opa, mmmm (suprask mūūū), au au, mama, tete, eia (suprask einam). Apie ate nekalbu, nes tai jau labai seniai moka.

Kai M pabūna kaime, tai grįžusi į daugiabutį eina prie durų ir vis prašosi lauk. Kartais net nežinai ką daryti, nes puikiai supranti kaip jai čia blogai ir kaip kaime gerai.

Batai batai batai batai...

Ir kas per manija užėjo? M nešioja batus (visų, išskyrus savo) pasideda ir matuojasi. Na aš suprantu - pabandė ir pakanka. Bet ne - tai visiška batomanija.

Praėjusią savaitę pirmą kartą išbandė maudymasi po dangumi. T.y. bliūde, baseinuke ir, galų gale, kūdroje. Ištraukti iš vandens yra didelė problema.

Buvome Viliaus vestuvėse ir paleidome vaiką basą. Aplink bažnyčią buvo graži nupjauta pieva. O po to viena bobutė pasibaisėjusi piktinosi, kad vaiką be batų vedžiojame. Vilius sako: tai pirmus 4 metus vaikų gi negalima be batų? Turime ir pažįstamų, kurie vaiko be batų niekur niekada. Matyt mes nenormalūs. Anksčiau visi žmonės gimdavo su batais ir tik su jais vaikai lakstydavo.

Auga auga ir užauga

Na iki rimto užaugimo teks palūkėti, bet šiandien jau pati atsidarė vienas duris. Jose rankena šiek tiek žemiau ir M sugebėjo pati jas atsidaryti. Šiuo metu M užaugo iki 83 centimetrų.

Kiek sveria sunkiau pasakyti, nes gydytojai sveria su drabužėliais, o mes ant svarstyklių, kurios tikslumo taip pat gerokai trūksta. Kažkur tarp 9 ir 9,5 kg. Juokingai mažai, bet nieko čia nepadarysi.

Dar šiandien sugebėjo pasukti veikiančios skalbimo mašinos ratuką taip ją išjungdama. Juk galėtų skalbimo mašinos būti dar vienas mygtukas, kuris išjungtų.įjungtų lemputes?

Na o ant lovos tik dabar pradėjo užlipti. O kam lipti, kai visada kažkas gali užkelti?

Šį šeštadienį krikštynos.

M augimo požymiai

Tėvai net nepastebėjo kai M prasikalė du nauji dantys. Apačioje ketvirti. Džiugina ne tik dantys, bet ir tas faktas, kas nepastebėjom

Nemačius vaiko dvi savaites, vis galėjau ją pažinti. O ir ji iš pradžių laba keistai žiūrėjo. Bet po to kelias dienas nė per žingsnį nesitraukė.

Ateina tas laikas, kai išėjus mamai prasideda zyrzalai. Reikia pastangų, kol nukreipiamas dėmesys ir užmirštama kodėl byrėjo ašaros. Šito laiko nelaukėme :)

Dabar ji jau nemažai supranta. Pasakai "uždaryk duris" ir uždaro. Parodai kur padėti ir padeda. Tai džiugina. Dar šiek tiek ir jau galės man atnešti alaus :)

Dar kalba daug. Maniau pati nesupranta nieko, bet būna aiškina su tokiom emocijom, kad tuo suabejoju.

Džiugina tai, kad vaikas šypsosi ir šypsosi :)

Animaciniai filmukai

Tik dabar M užvežė filmukai. Teletabiai, Na palauk, Mikė pūkuotukas... Daug džiaugsmingų šūkčiojimų, rankų mostų.

M vis dar žiauriai mėgsta knygelę "Toto ir jos bičiulių nuotykiai". Gerai, kad skaityti nemoka, o tik paveikslėlius žiūri. Tiesa, knygeles skaityti tai neįdomu vienai, todėl ateina pas tėtį ir turime skaityti būtinai kartu.

Dar naujiena - tik dabar M pradėjo kutenti pažastis. T.y. anksčiau nesijuokdavo ir ta zona būdavo nejautri. Jautrūs šonai, padai, kaklas. O dabar ir pažastys. Visi aštuoni dantys į priekį!

Ženklų kalba M atėjo nuo metų. T.y. ji suprato ir kiek anksčiau kai kuriuos ženklus, bet rodyti pradėjo tik nuo metų. Dabar, kai jau 13 mėn, tai labai greitai pasigauna judesius. Tiksliai atkartoti sunku, bet kažkas panašaus sekasi neblogai.

O dar... savaitgalį buvo pas močiutę ir matė daug gyvuliukų: būrį įvairaus dydžio kiaulių, įvairiausių avių, karvių, arklį. Ir kačių. Savaitėle anksčiau jau buvo pasitaikiusi labai draugiška katė, kuriai M spėjo patampyti už uodegos. KAi kam labai patiko, kai kam - ne :)

Puodukas ir sauskelnės

Kai vaikas pirmą kartą pakakoja sėdėdamas ant puoduko imi ir susimąstai: ar tikrai tos sauskelnės taip blogai? Nes plauti tenka ir užpakalį ir puoduką.

Kai ašaras sunku sulaikyti

Kadangi vis bandome M nebeduoti mamos pieno, tai nutinka taip, kaip šį vakarą.

Guli vaikas ir rodo "pienuko". Kalbėti ji nemoka, bet parodyti šitą - laisvai. Bandome apsimesti, kad nematome. Ji rodo - pienuko. Mes - "nematom", ji - pienuko. Užsimerkiame, o ji pirštais praskiria vokus ir rodo - pienuko.

Neįmanoma žodžiais apibūdinti, kaip sunku sulaikyti ašaras.

Užmigau aš, o po to ir ji. Mane pažadino.

Mama, duok dar pieno... a?

Bandome nutraukti maitinimą papu. M jau beveik 13 mėn. Dieną jau mama nebeduoda. Duoda tik naktimis. T.y. kai prabunda ar nori keltis 7 ir, žinoma, prieš miegą. Atėjo laikas neduoti prieš miegą. Nedavėm vieną vakarą - po valandos prabudo ir rėkė kol negavo. Vakar buvo jau geriau - pramiegojo iki vidurnakčio (M miegoti eina 9).

Vakar nusprendėm, kad eisiu migdyti aš. Gal tokiu atveju ji miegos geriau be pieno. Ji su manim prabuvo max 5 min., o po to rėkia ir rodo pirštu į duris. Jokie įkalbinėjimai, niūniavimai ir kiti dalykai nepadėjo - pirštas rodo į duris. Išėjom pro duris - pirštas į mamą. Teko mamai migdyti.

Dar M pradėjo alpinisto etapą. Tai reiškia stengiasi įsikabinti aukštai kažkur ir tada lipti. Kol kas tokios vietos yra dvi: lovytė ir kėdutė. Abiejų pasiekia viršų, ant abiejų yra kur užlipti. Kaip suprantu, kitas objektas turėtų būti lova.

Knygų skaitymas

Per dieną nesuskaičiuojamą kiekį kartų M ateina pas mane ir atsineša knygą. Pasisodinu šalia ir vartom. Šiuo metu pavarto vieną storais puslapiais su gyvūnais ir kitą apie Toto ir jos draugus. Stora knyga su daug gražių paveiksliukų ir religinės tematikos tekstais. Neskaitome, tik vartome.

Vytenis su Ieva padovanojo dėžutes, kurios yra be vienos sienelės. Tai reiškia, kad jas galima sudėti vieną į kitą, arba sustatyti. Pati viena dėlioja, bet mėgsta ir kai kažkas stato bokštą. Didelis džiaugsmas jį sugriauti.

Vakar pirmą kartą M liko visai dienai su močiute. Tiksliau be tėvų. Išvažiavome anksti, grįžome vėlai. Sakė, kad nuo močiutės nė per žingsnį, o jei kažkas kitas paima - paleidžia dūdas. Tik mums grįžus vaikas vėl tapo "normalus". M pradėjo žaisti, vaikščioti sau - lyg taip ir turi būti. Vaikščiojimas sau apsiriboja tuo, kad vaikšto nuo vieno prie kito ir viena kambaryje nepasilieka.

Na ir pagaliau M turi savo kėdutę, kurioje gali sėdėti kol valgo. Kėdutė keliavo nuo gruodžio vidurio ir tik vakar atkeliavo į mūsų namus.

Kartais net gaila žiūrėti į tokius tinginius tėvus, nes jie su M nebūna lauke tiek, kiek ji nori. Laukas yra kažkas nerealaus. Gal net geriau už maudynes. Sėdžiu dirbu, o ji atneša savo batukus - suprask eime į lauką.

Aštuoni arba liko dvylika

Išdygo ir aštuntas dantis. Niekas man to nepasakė, o aš tik šiandien pamačiau. Pirmi apačioje, po to viršuje, po to vėl viršuje ir dabar apačioje. Iš viso po 4 kiekvienoj eilėj.

Kai M prabunda, nešame ją ant puoduko. Ne visada spėjame, ne visada ji padaro, bet taip neskausmingai bandome prie puoduko pratinti. Kartą pati pasiėmė puoduką ir pasodinta laaabai mažai bet padarė. Gal pavyks ši triukas ir nereiks laukti kol M eis į darželį, kur to išmoko labai greitai.

Bummm

Vakar pirmą kartą M nusibalvonino nosį ir lūpą į asfaltą. Nieko labai baisaus nenutiko, bet atrodo labai negražiai. Nori nenori, o vaikščioti normaliai teks išmokti. Taigi, ir kristi.

Iš tiesų pastebiu tik pastarąją savaitę, kad M pagudrėjo gerokai. Dabar supranta tam tikrus dalyku ką jai sakai. Ne, ne atskirus žodžius ar standartines 10 000 kartų kartotas frazes. Tiesiog kažką jai pasakai ir ji padaro būtent tai.

Matyt kaip ir kiekvienas vaikas ji puikiai įvaldžiusi žodį "Ne". Jį vartoja ir kai reikia ir kai ne. Ar reiktų mums susirūpinti per dažnu šio žodžio sakymu? Gražiausia kai prieina prie daiktų, kurių jai nevalia imti, atsisuka į mane, pasako "Ne" ir atbula ranka iš lėto traukia.

Tėvai turi vieną problemą (taip tėvai): M nevalgo. Dažnai ji tiesiog viską spjauna ir sugeba išgyventi nevalgiusi pusryčių ir pietų. Kiekvieną rytą vyksta pasitarimas - ką gi šiandien pagaminti M, kad valgytų. Kol kas aiškiai laimi kiaušiniai, bet kasdien gi jų neduosi.

7 arba liko tik 13

Pagaliau. Dvi savaitės kankinimosi ir prasikalė. Apačioje kairėj antras. Pagaliau visi puikiai išsimiegojom.

Kai pirmą kartą apavėm batus kietais padais, M ėjo kliūdama kaip gandras. Juokinga visiems, bet ne jai. :)

Ir pagaliau pagrindinė naujiena - šiandien metukai :) Iki dabar suvalgyti du tortai ir nė vienos žvakutės.

M pasikeitimai ir nenorintys išdygti dantys

Jau dvi savaitės, kai dantys nenori išlįsti. Tuk tuk!

Pagaliau M pradeda mėgdžioti ir kartoti. Ta prasme ne belekaip. Važiuojant automobiliu valgė kukurūzus. Ir pradėjo kartoti ženklą „dar“. Taip, ją vis dar bandome išmokyti ženklų kalbos. Ji supranta jau daug, bet užsispyrusiai nenori rodyti. Rodo tik „lempa“. Taigi, automobilyje kuo puikiausiai daug kartų rodė „dar“ ir gavo kukurūzų dar :) Čia ženklas:



Lengvo migdymo pietų miegui laikai praeina. Miega kartą per dieną, bet ne čia esmė. Ji pripratusi užmigti „ant papo“. Dabar bandome nuo to atpratinti ir sekasi sunkokai. Su manim ji nori žaisti, o iš mamos klykdama reikalauja papo.

Vos nepamiršau - ji puikiai nulipa nuo lovos pati. Sukasi, sukasi, po to ant pilvo gulėdama atbula slenka, kol atsistoja. Kol kas daug nesėkmingų kritimų nebuvo.

Kai norisi dūkti

Kartais M užeina noras dūkti. Beveik visada - su močiute. M įsijaučia, pamiršta tai, kad vis dar svyruodama vaikšto ir pradeda lakstyti. Po to ateina tokia stadija, kai eiti nebegali ir griūna. Iš nuovargio.

Jau savaitę negali niekaip išlįsti dantys: šokinėja temperatūra, naktį dažnai prabunda, prabudusi verkia. Tuk tuk, dantukai. Ar jūs jau čia?

Svečiuose viskas taip įdomu...

Svečiuose viskas žiauriai įdomu. Viskas nauja, viskas kitaip. Tada pamirštama apie baimes. M sugeba ne tik nueiti, pasiimti kažką, bet ir vaikytis triušį (tikrą) aplink stalą, nueiti į kitą kambarį ir jokių zyzimų ar ožių.

Jei taip toliau, reiks darytis grafiką ir važinėti po draugus.

Vaikštau?

Valio! Dabar jau galima sakyti, kad M vaikšto. Klaustukas paliktas tik todėl, kad ji pati dar iki galo to nesupranta.

Pastatome vidury kambario, apsidairo ir nueina be problemų iki artimiausio objekto

Atsistojo

M yra tinginė. Ji niekada nešliaužiojo ir neropojo. Iškart pradėjo nuo vaikščiojimo. Jau visai neblogai vaikšto po namus palei sienas.

O šiandien ėmė ir pirmą kartą atsistojo nuo žemės pati. T.y. niekur neprisilaikydama.

Eime į lauką?

Kartas nuo karto M nueina iki lauko durų ir atsisako eiti kitur. Tai daro ne tik tada, kai mamos nėra namuose.

Kai tai nepadeda, einame žaisti. Kai atsiduria prie lauko drabužių ima juos po vieną ir bando dėtis ant galvos. Kai nepavyksta planas - drabužiai kišami man.

Eime gi pagaliau į lauką.

Pirštais rodyti negražu?

Aha.. bet jau išmoko. Dabar viską ir į viską rodo pirštu. Tas malonumas pasimato dar labiau, kai ji parodo ir tai gauna. Todėl dabar pirštu rodo tiek, kad visko neįmanoma išpildyti.

Pirmieji žingsniai

Vakar buvome svečiuose. Svečiuose visada įdomu, nes ten dažnai būna kitų vaikų. Žaislai, žinoma, ne paskutinėj vietoj.

Užsimiršusi ji ne kartą pasileidžia ir stovi pati. Tik prisiminusi pradeda svyruoti. Vakar užsimiršusi ne tik stovėjo, bet ir du žingsnius paėjo iki ten, kur jai reikėjo.

Kai sienos tampa draugais

Kai pradedi savimi pasitikėti - vaikščiojimas palei sienas darosi smagus. Vieną kartą baisu - po to vieni juokai. Žinoma, kad kiekviena trasa - tai nauja ir nepatirta, todėl tai galioja kaskart. Vėl ir vėl.

Žodį Mama taria labai aiškiai ir raiškiai. Tik tada kai ji to nori :)

Šeši arba liko keturiolika

Pasirodo, kad vaikai turi tik 20 pieninių dantų. Vėliau 32. Išmokau skaičiuoti teisingai, todėl M. jau turi 30% dantų.

Nežinau ar horoskopo ženklas turi poveikį, bet ji su visais visada badosi. Ir tai jau didelis džiaugsmas. Jei nespėsi pažiūrėti, gali skaudžiai gauti į nosį.

Mamai labiausiai nepatinka akių krapštymas. M. prabunda ir kai atsibosta gulėti, pradeda mamai vienu pirštuku krapštyti akis.

Kai atsiranda atgalinė reakcija

Net sunku apsakyti, kaip smagu, kai vaikas pradeda suprasti kas jai sakoma ir į tai atitinkamai reaguoja. Žinoma, iki normalaus pilnaverčio bendravimo dar teks palaukti, bet supratimas kai paprašai duoti, pasakai, kad NE, pasiunti ieškoti mamos... Tai gerai.

Tai, ką išmokome pastarosiomis dienomis

Pagaliau atėjo laikas, kai M išmoko ne tik viską imti arba mesti, bet ir duoti. Tik dabar atsirado noras paduoti, padėti atgal. Keistai atrodo, nes per 10 mėnesių prie to priprantama.

Dar ji išmoko nueiti pažiūrėti ten, kur ją siunti. Na ne visai taip, bet jei pasakau: "eik pas mamą" ir į tą pusę parodau ranką - ji ten nueina. Žinoma, kad dar su vaikštyne.

O jei jau apie vaikštynes, tai atsiranda noras ir po truputį silpsta baimė eiti nuo iki. Pasilaikydama už krašto, ji pradeda keliauti nuo vieno daikto prie kito. Jei prieina vaikštynę, įsikimba ir su ja jau gali eiti gerokai laisviau.

5 dantukai arba liko tik 27

Aš, kaip tikras tėtis, tik šiandien sužinojau, kad vaikui jau išlindo penktas dantukas. Pasirodo tai žino visi jau dieną ar dvi. Liko 27

Kai suprantu, jog už durų įdomiau

Pamačiusi močiutę, M net dreba ir klykdama bėga pas ją. Jei tik akimirksniu neatsiranda ant jos rankų, įjungiama balso sirena. Močiutė yra kažkas tokio! Tiesa, pati savarankiškai dar nevaikšto, bet jau pakanka laikyti už vienos rankos.

Dabar pradėjo suprasti kas yra išėjimas iš namų. Jei engiuosi koridoriuje ir ji tai mato, ateina iki manęs ir prašosi ant rankų. Palaikau, pasiūlau eiti pas mamą. M stipriai įsikimba į mano megztinį ir prisiglaudžia. Suprask, niekur kitur ji neis, o eis kartu su manim lauk. Galima suprasti, nes išėjus atsirandi pas vieną ar kitą vaiką, ten būna daug naujų žaislų.... Šioje situacijoje net pas močiutę neina.

Dar išmoko rodyti lempa. Šį simbolį rodome kaip saulę (saulė virė, saulė virė, mėnesėlis kepė....) Žinoma, kad ženklų rodymas dar nėra tada kada reikia ir tiksliai kaip reikia, bet viskam savo laikas :)

Ženklų kalba - pienukas

Kai M išvažiuoja pas senelius, grįžus pamatai, kad tavo vaikas tobulėja savaitėmis. O kai matai kasdien, neatrodo, kad viskas taip greit juda.

Grįžusi ji pradėjo daug daugiau „kalbėti“. Jos kalbėjimas tai daugiau mmm aaa ėėėė... Ir dar ji išmoko vaikščioti įsikibusi į vieną ranką. Žingsniai atsargūs ir maži tol, kol nėra tikslo. Kai pastebi tikslą, laisvai eina ir beveik nesvyruoja.

Mes ją mokome tam tikrų ženklų kalbos. Tiesa sakant, jų moko visi, bet mes šiek tiek daugiau. Pavyzdžiui M išmoko ploti. Garso dar nėra, bet mojuoja stipriai. Ir tai jau ženklų kalba. Mamai prireikė dviejų dienų kol suprato, kad tokiu būdu M ploja.

Na o šiandien ji išmoko „pienukas“. Tai ženklas kai rodimas vertikaliai kumštukas, o pirštai suspaudžiami ir atleidžiami.

Pradžių pradžia

Man visada trūksta to, kas padeda daryti viską, ką sugalvoju. Tik kai kuriais dalykais užsikrečiu ir ilgai sergu. Niekam neįdomu bendri tinklaraščiai su krūva tekstų apie vaikus, apie jų džiaugsmą, pirmą kartą... Įdomu tik tau pačiam, tavo žmonai, tavo mamai ir... na dar pora žmonių visada atsiranda.

Rašau atskirai tik tam, kad ateity apsisukęs rasčiau tai kas buvo. Dar įdomiau bus panelei M, kai užaugs ir pradės viską suprasti.

- Tėti, kada aš pradėjau vaikščioti? Tėti, o kada pirmą kartą pasakiau „Mama“?

- Maždaug tada, kai buvai maža.

Taigi nuo šiol daug trumpų įrašų, kurie įdomūs man, mano vaiko mamai, mano mamai, dar porai žmonių ir ... kažkasa pačiai M