Nieko nieko...

Nuo pat mažens nukritus vaikui stengdavomės nusisukti ir visai nereaguoti. Žinoma, proto ribose. Šitas dalykas labai gerai veikia. Kelis kartus pabando ir po to supranta, kad tik nukritus nereikia rėkti, verkti, šauktis tėvų.

Kai ji man su kažkuo įdūrė, aš sakau:
- Man skauda
Ir sulaukiu atsakymo:
- Nieko nieko...

Ant savo galvos  :)

Vieną

Kaip ir visi tėvai, kai užknisa „dar“ sakome - „na dar vieną ir viskas“.

Šiandien M valgo pyragą o aš sakau:
- Duosi man atsikąsti?
- Tiktai vieną.

Noriu gerti

Taip jau yra, kad M kartais viena neina į kitą patalpą. Nežinau kas jai šauna, bet būtinai reikia eiti kartu su ja.

Vakar vaikščiojo, žaidė, ėjo į virtuvę gerti. Po kokio pusvalandžio prieina:
- Noriu gerti
- Eik ir atsigerk virtuvėje
- Noriu gerti
- Taigi nueik ir atsigerk
- Noriu gerti

Einame gerti kartu. Paduodu puodelį nuo stalo ir tik tada pamatau, kad jis tuščias.
- O, puodelis tuščias
M su sunkiai apsakomu palengvėjimu:
- Sakau, sakau noriu gerti. Nėra.

Taip

Jau ne pirmas ir ne antras mėnuo, kai M laisvai kalba. Ne visada ir ne viską per šveplavimą galima suprasti, bet šneka laisvai ilgiausiais sakiniais. Dar ir žodžių vis atranda sudėtingesnių. Matyt todėl, kad stengiamės su ja nekalbėti kaip su vaiku jo kalba. Kalbame lygiai taip pat kaip ir tarpusavyje.

Tačiau niekaip negaliu įprasti prie jos atsakymo „Taip“. Jis visiškai teisingas, tačiau suaugusieji taip nekalba. Mes visi į neigiamą klausimą atsakome neiginiu, o M atsako teiginiu. Iš tiesų negali prikibti prie jos atsakymo, nes visi žinome, kad į neigiamą klausimą tiek „Taip“ tiek „Ne“ yra teisingi atsakymai ir atsakyti neigiamai jais nesigauna. Pavyzdžiui:

- Tau ne per didelė šita suknelė?

Aš atsakyčiau „Ne“, o M sako „Taip“.

- Nebenori sriubos?
- Taip.
- Neisi į lauką?
- Taip.
- Negeras šuo?
- Taip

Viskas logiška ir teisinga, tačiau pabandykite pagausit save kalbant. Jūs visada į šiuos klausimus atsakysite „Ne“. Tą supranti tik tada, kai kažkas pradeda atsakinėti „Taip“.

Ar mane girdi?

M priėjo prie Romo ir kažką jam sako. Romas skaitė ir nieko negirdėjo. Po n-tojo karto močiutė iš virtuvės:

- Rimai, ar girdi ką tau sako?

Tada romas išgirdo ir viskas buvo gerai. Po pusvalandžio M priėjo prie Romo ir pirmiausia:

- Romai, tu mane girdi?

Gavosi teigiamą atsakymą pasakė ką norėjo.

Šitą istoriją pasakojo visi visiems n kartų ir M taip patiko, kad ji dabar prieina prie mamos ar tėčio ir paklausia:

- Ar mane girdi?
- O tu mane girdi? - atsakau.
- Ne, - dažniausias atsakymas į manąjį